Iš Lietuvos į JAV emigravau su šeima būdama 11m kur iki šiol gyvenu. Pastatyt lietuvišką blogą mane traukė ne vien tik aistra pasidalinti visas savo žinias rankdarbių srity, bet taip pat praturtinti savo žodyną kuris dažnai sustreikuoja ir man meluoja kad žodis rezervatai yra sinonimiška su prezervatai.

Dailė, menas, ir aplamai kurybiškas gyvenimas ,mane traukė nuo mažens. Mano pirmas prisiminimas kad aš turiu gyslęlę menui buvo pirmoj klasej. Mokytoja išdalino visiem mokiniam po vienodą iškirptą šuniuko formą, su užduotim apvedžioti aplink formą ir atsargiai nuspalvint vidų neperžengiant linijų. Aš nusprendžiau daryt kaip man gražiau ir nupiešiau šuniui gauruotą kailiuką, snukį ir net spalvuotų karoliukų dirželį. Priėjus mokytoja sustojo ir pagriebė mano piešinį - galvojau kad viešai gausiu bart kad nepaisau jos taisyklių, bet vietoj to, ji visiem parodė ką aš sumeistravau.

O iš kur išmokau piešti? Turiu sesę 10 metų vyresnę kuri išeit į pasimatymus “nupirkdavo” mano tylą flomasteriais. Surinkau daug flomasterių ir paskendus kūryboj ne taip baisu buvo likti viena vakarais, netgi kai chroniški laiptinėj siautė; Aš jaučiausi saugi kadangi kūryba mane atjungdavo nuo aplinkos ir tiesiog pakeldavo į kitą pasauly.

Kaip atradau “scrapbooking” (SB)? Nors jis dabar labai gailisi, vyras man atrado SB. Abu ieškojom kur galėčiau banner’į užsakyt ir reklamuot mano rankų-darbo juvelyriką. Sakiau kad reikia rast kokį forumą ar šiaip kur lankosi daug moterų kad tai būtų mano pagrindinė klientūra. Jis patikrino statistiką ir atreportavo kad SB saitas twopeasinabucket.com turi labai aktyvų forumą. Nuėjus ten apžiūrėjau vartotojų SB galerijas, ir užmiršau dėl ko ten atvykau pirmoj vietoj. Sėdėjau kelias valandas ir tiesiog grožejausi ant kiek meilės ir kruopštumo yra įdėta įamžint ne tik nuotraukas bet ir aprašytą istoriją. Pasakiau:”Ir aš taip noriu išmokt!”

Nuo tada, teko sulaužyt visus stereotipus apie tas moteris kurios užsiima SB. Mano vienintelis suvokimas apie SB buvo tai ką matydavau pradžioj ‘90 metų kada SB labiau išpopuliarejo JAV. Ką matydavau man buvo ne grožis o gryni kičo pavyzdžiai: nuotraukos sukarpytos į mikimauzų ir meškiukų formas, prie kurių dar kaupais prilipdyta lipdukų visom vaivorykštės spalvom. Nurašiau scrapbooking tiem kurie visiškai neturi skonio.

Šį kart pamačiau kitokį SB meną: labiau šiuloaikinį, lyg artimą žvilgsnį i kito žmogaus pasauly ir dienorašty. SB galerijose, moterys (ir keli vyrai) dalinosi ne tik savo papuoštų vaikučių atelje-lygio nuotraukom, bet taip pat ir savo sielvartu ir gyvenimo sunkumais ir nusivylimais. Mane tai labai imponavo- užfiksuot realybę o ne idealų gyvenimą kurį norime parodyt kitiem. Didžiausia man įtaką turejo SB meistrės Ali Edwards darbai (pirma nuoroda po “megstamiausi blog’ai”). Ji turi sūnelį su autizmo negalia, ir pati pradejo užsiimti SB kad švęst jo tobulėjimą kalboj ar bendravimą su kitais. Jos stilius geriausiai apibudinamas kaip “foto-reportažinis”, tame kad jos nuotraukos iš techninio atžvilgio nėra geriausios kokybės, bet ji fotografuoja kasdienybę ir jos darbai spindi autentiškumu. Jos SB stilius man didelį įspūdį padarė ir pakeitė kaip aš atsirenku kokius momentus užfiksuot. Fotografuodama bandau neatkreipt į save dėmesio. Kartais net pasislėpus bandau nutraukt sūnelių bendravimą kad jie nepastebėtų manęs ir automatiškai nepakeistų savo išraiškos; Nebandau sutvarkyt, pašukuot ar pagražint, o užfiksuot taip kaip yra. Persiorentavau fotograuoti ne tik svarbius momentus kaip gimtadienius ar pirmus žingsnius, bet ir mūsų kasdienines rutinas. Bandau pastebeti tai kas yra nekasdieniško mūsų kasdienybėj. Teisybę pasakius, nors turiu studio-tipo nuotraukų, tos kasdieniškų momentų foto, uždega mane į veiklą sukurti naujus SB puslapius pirmiausiai.

Bendraudama viename LT rankdarbių forume, pastebėjau klausimą:”Kas yra “scrapbooking?”. Paskaičius temą man buvo keista kad Lietuvoj mažai kas žino apie SB, ir tuo labiau kad nėra jokių prekių šiam hobiui. Padiskutavom, susipažinom ir pasiūliau persiūst siuntinuką galvodama kad keliom merginom sumesiu kelis dalykelius į dėžutę pradžiai. Prisidėjo iš viso 9 merginos, kurias praminiau Lietuvos pirmom scrap’o pionierėm, ir tas mažas siuntinukas pavirto i siuntinių bokštą. Virtualiam pasauly daug vilkų avies kailiuose, todėl man itin šildo širdelę žinot kad noras užsiimt šiuo hobiu toks stiprus kad nubloškia baimę rizikuot tokį kapitalinį investavimą. Man toks saldus kaifas būti pradžia kažko nuostabaus…