Dizaino ir kompozicijos teorija + patarimai skrebukėms

[Nuoširdžiai dėkoju Astai, Živilei ir Rasai kad išvertė šį straipsnį]

*Paneigimas: Aš nesu profesionali meno kritikė, teisėja meno renginiuose ar mokslų daktarė, neturiu dailės mokslų diplomo. Esu į meną linkusi skrebukė, turinti 5 m. skrebinimo patirtį, baigusi kelis menų ir dizaino kursus koledže. Esu godi knygų apie meną, dizainą ar rankdarbius skaitytoja. Pasistengsiu jums patarti kaip skrebinti.

Žemiau esantis patarimų sąrašas yra mano pačios kaip skrebukės patirties bei tyrimų, į ką dažniausiai atsižvelgia temų apie skrebinimą publikuotojai, rinkinys. Visa tai sąlygota nesibaigiančių ieškojimų bei kūrinio padalinimo į atskirus elementus, kurie mano požiūriu arba sudaro meno kūrinį, arba ne. Priimkite mano patarimus kaip peną jūsų mintims, bet ne kaip nustatytas nelaužomas taisykles.

1. Pati svarbiausia taisyklė – nebūti ribojamam taisyklių. Vadovavimasis šiuo patarimų sąrašu negarantuos nuostabaus meno kūrinio. Kartais būtent taisyklių laužymas sąlygoja stebinančio darbo sukūrimą. Reikia žinoti, kada vadovautis šiomis taisyklėmis, ir kada jas laužyti. Jei jau laužote taisykles, darykite tai siekdami perduoti žiūrovui savitą, išskirtinį pranešimą ar viziją, bet ne todėl, jog nesugalvojote geresnio sprendimo.

2. Dėmesio centras. Tai pirmiausia į save atkreipiantis dėmesį dalykas lape. Tai yra tam tikro elemento išryškinimas, „svorio” suteikimas – dizaino principas, kompozicijoje reikalaujantis išryškinti tuos elementus, kurie patrauktų stebėtojo dėmesį.

Įsivaizduokite, kad aš ką tik jums daviau nuotrauką ar skrebuką - kas pirmiausiai patraukia jūsų dėmesį? Tas elementas, į kurį pirmiausiai nukrypo žvilgsnis ir yra dėmesio centras - tai, ką stengtasi išryškinti. Jeigu jūsų tikslas – nuotraukoje akcentuoti angelišką kūdikio veidelį, bet ryškios, spalvingos darbelio pavadinimo raidės labiau patraukia dėmesį, tuomet jūs savo tikslo nepasiekėte, – pavadinimas, bet ne nuotrauka yra dėmesio centras. Jeigu abejojate ar tam tikri elementai atitrauks dėmesį nuo nuotraukos – paklauskite šeimos nario, ar asmens, kuris neužsiima skrebinimu, į ką jie pirmiausia atkreipia dėmesį pažvelgę į nuotrauką (asmens, kuris neužsiima skrebinimu nuomonės neįtakos tai, kad jūs panaudojote prekę iš naujausios kolekcijos)

3. Nuotraukos. Apie nuotraukų skrebukui pasirinkimą galvokite kaip apie aktorių atranką filmui, kurį jūs kuriate. Jūs turite išsirinkti pagrindinio vaidmens aktorių (tai jūsų pagrindinė nuotrauka) ir antraeilio vaidmens aktorius (kitos nuotraukos ar papuošimai, kurie papildys jūsų pasakojamą istoriją)

Pašaliniam stebėtojui yra svarbus pagrindinės nuotraukos išskyrimas – tai pasako į ką pirmiausia atkreipti dėmesį ir ką jūs laikote pagrindiniu jūsų lapo akcentu.

Ir priešingai, įsivaizduokite, kad visos jūsų nuotraukos yra tos pačios spalvos, to paties dydžio, atspindi tą pačią temą, panašiai sukomponuotos. Žiūrovo žvilgsnis šokinėja nuo vienos nuotraukos prie kitos  stengdamasis išskaityti, kuri nuotrauka yra reikšmingiausia, o tai yra erzinantis dalykas.

Viena iš svarbiausių pradedančių skrebukių klaidų yra pagrindinės nuotraukos nebuvimas, kai lapas sudarytas iš daugelio nuotraukų. Pavyzdžiui, jūs turite dvi praktiškai identiškas nuotraukas, kuriose nufotografuota jūsų dukra, aprengta vasarine suknele. Vienoje iš nuotraukų ji šypsosi šiek tiek daugiau, kitoje – jūsų dukra besišypsanti, pakėlusi antakius. Jūsų motiniška širdis negali apsispręsti ties šiomis dvejomis nuotraukomis, taigi jūs priklijuojate savo lape abi. Jūsų skrebukas labiau prikaustytų dėmesį, jeigu pasirinktumėte tik vieną pagrindinę nuotrauką iš dviejų panašių, o visas kitas paliktumėte kaip papildančias. Tai galėtų būti ir iš arti nufotografuoti suknelės raukinukai, jos putlios rankytės, kojytės ar vasariška kepuraitė. Siekite įamžinti ne tik atvaizdą nuo galvos iki kojų, bet ir tuos elementus, kurie vizualiai užbaigtų pasakojamą istoriją.

Kaip sukurti pagrindinę nuotrauką? Padarykite ją didesnę už kitas nuotraukas, padarykite nuotrauką juodai baltą ar sepia spalvos, palikdami kitas nuotraukas spalvotas. Įrėminkite nuotrauką, palikdami kitas nuotraukas neįrėmintas arba įrėminkite nuotrauką spalvotu rėmeliu, palikdami kitas nuotraukas su neutraliu rėmeliu, sugrupuokite papuošimus aplink pagrindinę nuotrauką, tokiu būdu ją įrėmindami, patalpinkite pavadinimą tiesiai vienoje iš nuotraukų likusioje tuščioje erdvėje. Apskritai, bet kas, ką jūs padarysite, kad nuotrauka vizualiai išsiskirtų iš likusių nuotraukų, padarys ją pagrindine.

• Dėmesio centras pagrindinėje nuotraukoje: a) lažinuosi, kad matėte labai populiarią vestuvinės fotografijos techniką – jos vertimą juodai balta paliekant gėlių puokštę spalvotą. Tai galima atlikti naudojant begalę nuotraukų koregavimo programų, tai labai efektyvus būdas prikaustyti žiūrovo dėmesį prie reikšmingiausios nuotraukos detalės, tačiau neužmirškite, kad tai taip pat yra technika, kurios dėka po 5 metų jūsų nuotraukos atrodys pasenusiomis. Pastaruoju metu pastebiu daug skrebukų, kuriuose įamžintos portretinės nuotraukos, kuriose veidas yra paverstas juodai baltu, paliekant švytinčias mėlynas ar žalias akis. Negaliu ginčytis, kad tai prikausto dėmesį prie akių, tačiau man tai atrodo nenatūralu ir netgi panašu į ateivius, nes žmogus nėra linkęs matyti tokiu būdu. Tai galėtų būti puikus būdas pritaikytas kelioms nuotraukoms, tačiau manęs tai ypatingai nedomintų. b) kitas puikus būdas pabrėžti pagrindinę nuotrauką yra panaudoti skliaustelius aplink pagrindinį objektą (pavyzdžiui, jei jūsų nuotraukoje sūnus delne laiko varlę, jūs galite ją įrėminti priklijuodami kartoninius rėmelius tiesiai ant nuotraukos). Strėlyčių, nuotraukų kampukų panaudojimas taip pat efektyviai pritraukia žvilgsnį prie pagrindinės nuotraukos.
• Kurioje lapo vietoje turėtų būti patalpinta nuotrauka? Aš savo nuotraukas komponuoju taip, kad nuotraukose esančių subjektų akys kryptų į lapo centrą. Jei jūs nuotrauką priklijuosite lapo krašte, su nuotraukos subjekto žvilgsniu išeinančiu už lapo ribų, žiūrovo žvilgsnis taip pat juo seks. Tai nėra pageidautina, nes jūsų užduotis yra išlaikyti žiūrovo dėmesį lape, o ne jo išorėje. Jei nuotraukoje subjekto žvilgsnis nukreiptas į viršų, aš nuotrauką komponuočiau apatinėje lapo dalyje, kad sukurti erdvės įspūdį, ir tikriausiai aš panaudočiau tam tikras detales lapo viršuje. Detales, į kurias kryptų nuotraukos subjekto žvilgsnis. Taip pat vadovaukitės *”Trečdalių taisykle” (*skaitykite toliau.)
• Karpyti ar ne nuotrauką? Nekarpykite originalios, vienintelės tokios turimos nuotraukos. Pirmiausiai pasidarykite kelias kopijas ir tik tada karpykite ir eksperimentuokite naujausiomis skrebinimo technikomis kiek tik širdis geidžia. Tai yra subjektyvu, bet yra keli dalykai, kurių aš nedaryčiau su nuotraukomis: nekarpyčiau jų į gyvūnėlių formas, nenaudočiau daugybės dekoratyvių žirklių (tačiau rėmeliams jos tinkamos). Visi šie būdai buvo populiarūs 80-90 m. ir dabar dėl to darbai atrodo pasenę.
• Apkarpymas fotoaparatu: dauguma fotografijos knygų pataria nereikalingą aplinkos ar namų chaosą iškirpti, kad nebūtų atitrauktas dėmesys nuo subjekto ir manau, kad tai geras patarimas fotografuojant portretus. Peržiūrinėdama skrebinimo galerijas pastebėjau, kad padaugėjo iš arti nufotografuotų  vaikų veidų. Tačiau aplinka, kurioje gyvename, augame ir praleidžiame laiką, kaip ir mūsų žaislai ar materialinės vertybės nusipelno tiek pat dėmesio mūsų puslapiuose. Aplinka ir mus supantys daiktai nukelia mus į tam tikrą istorinį laikotarpį. Neseniai aš nufotografavau savo sūnus kartu žiūrinčius televizorių, sufokusuodama televizorių. Tolimoje ateityje, žiūrėdama į šią nuotrauką aš galiu išgirsti vieną iš jų sakantį : „Oho! Tas plačiaekranis televizorius yra toks senamadiškas, ar prisimeni, mes žiūrėdavome per jį animacinius filmukus” Aš stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą tarp portretų ir aplinkos nuotraukų kad galėčiau papasakoti pilną savo šeimos istoriją.

4. Trečdalių taisyklė: (pavyzdžiai čia] tai komponavimo taisyklė vaizduojamuosiuose menuose, tokiuose kaip dailė, fotografija ar dizainas, pabrėžianti, jog vaizdą reikia įsivaizduoti dviejų horizontalių ir dviejų vertikalių linijų padalintą į devynias lygias dalis, o tie svarbūs kompoziciniai elementai turėtų būti išdėstomi palei linijas ar jų susikirtimo vietose. Šios technikos šalininkai teigia, kad toks taisyklės taikymas sukuria daugiau įtampos, energijos ir sudomina.

5. Vaizdiniai trikampiai: papuošimų, spalvų, raštuoto popieriaus, nuotraukų ir kitų elementų grupavimas trikampio forma. Vaizdiniai trikampiai yra estetiškai malonūs mūsų akims, o taip pat įrėmina ar pabrėžia pagrindinę skrebuko mintį. Tegu vaizdinių trikampių matymas kitų autorių darbuose tampa jūsų įpročiu.

6. Spalva: Kokia yra jūsų skrebuke esančių nuotraukų nuotaika ir tema? Spalvos perteikia emocijas, arba situaciją pavyzdžiui : “Aš esu visiškai žalia” (t.y. naujokė), arba “Juodai pavydziu…Baltai pavydžiu… Pažaliavo iš pavydo”, ir t.t..

Jei jūsų lapas yra apie kintančią pradėjusio vaikščioti kūdikio būseną, švelnių tonų spalvų pasirinkimas neperteiks šios temos taip gerai kaip šviesios, ryškios spalvos. Rinkitės spalvas, paryškinančias jausmus ir emocijas, kurias norite perteikti savo darbu.

Pradedančiam skrebintojui saugiausias spalvų pasirinkimo būdas yra naudoti spalvas esančias jūsų nuotraukose arba naudoti priešingas nuotraukose esančioms spalvas. Kitas puikus patarimas yra panaudoti daugybę spalvų paletės generatorių (Color Palette Generators), kurie siūlo spalvas atsižvelgdami į jūsų pasirinktą nuotrauką. Labai naudinga knyga, apimanti daugiau nei 1100 unikalių spalvų kombinacijų, yra Jim Krause’s Color Index. Kai aš susiduriu su sunkumais pasirinkdama spalvas, „Spalvų indeksas” man visada pateikia daugybę kūrybingų spalvų kombinacijų.

7. Spalvų pusiausvyra – galono/kvortos/pintos taisyklė: įrodytas metodas, kaip pasiekti spalvų pusiausvyrą lape -pasirenkamos trys spalvos santykio 3:2:1 principu. Dominuojančios spalvos yra daugiausiai (galonas:3), vidutinis kiekis (kvorta:2) ir akcentų spalvos mažiausias kiekis (pinta:1). Jeigu jūsų lapas atrodo pilkas, o spalvos susiliejusios, pasistenkite pritaikyti ryškesnį ar kontrastingesnį akcentą, kuris pagyvintų spalvų paletę.

8. Linijos: gali būti dviejų dimensijų, kaip kad pieštuku nubrėžta tiesė popieriaus lape, atspausdintas tekstas ar alfabeto štampukų atspaustos raidės arba dryžiai raštuotame popieriuje. Trijų dimensijų linijų pavyzdžiais gali būti linijos papuošimuose (įsivaizduokite gėlės kotelį, laidą ar strėlę) arba nuotraukos rėmelio kraštai (gali būti tiesaus kirpimo arba kirpti dekoratyviomis žirklėmis), o taip pat linijos, jūsų darbe atsirandančios ties ta vieta, kur susijungia raštuotas ir vienspalvis popierius. Skrebuke linijos yra lyg trajektorijos, kuriomis juda žvilgsnis. Svarbu pastebėti kaip linijų išdėstymas ir panaudojimas nukreipia žvilgsnį į pagrindinį lapo tašką, arba priešingai – išveda už lapo ribų. Naudodami dryžuotą raštuotą popierių žiūrėkite ar dryžiai (horizontalūs ar vertikalūs) nukreipia link pagrindinės nuotraukos ar nuo jos. Linijos taip pat kelia asociacijas:

• ~~~~ banguotos ar išlenktos UUU linijos atspindi švelnumą, ramumą, organiškumą ir moteriškumą.
• ^^^^ turinčios aštrių kampų linijos atspindi vyriškumą, dinamiką, energiją, aštrumą, grubumą, konservatyvumą, gamybiškumą.

9. Kaip efektyviai panaudoti linijas skrebuke? Jeigu jūs stengiatės perteikti moterišką ar kūdikišką temą savo lape, pagalvokite apie nuotraukų ar popieriaus kampų užapvalinimą. Pasinaudokite dekoratyviomis žirklėmis ar dantytais skylamušiais. Rinkitės raštuotus popierius, kuriuose pavaizduoti apskritimai ar organiški elementai (gėlėti popieriai yra laikomi tipiškai moteriškais). Priešingai, jei jūsų darbe pagrindinis subjektas yra vyras, arba bandote perteikti energingą ir dinamišką reikalo esmę, įpinkite į savo darbą tiesių ar dantytų linijų, tokių kaip dryžuotas raštuotas popierius, zigzagiškų žirklių panaudojimas ar pasiuvinėjimas.

10. Vizualūs takai/vizualus skanavimas: tai linija, kuria juda žvilgsnis, žiūrint į darbą. Vakarų kultūroje skaitome iš kairės į dešinę. Šis šablonas gali būti pritaikytas ir skrebukams.

• Tikima, kad ‘S’ ir ‘Z’ forma elementų išdėstymas sukuria natūralų žvilgsnio kelią.
• Gerai sukomponuoto lapo užduotis yra sukurti žemėlapį, kuris nukreiptų žvilgsnį: „Aš noriu, kad pirmiausiai pažiūrėtum čia, o po to čia”. Gerai sukomponuotas lapas sulaiko žvilgsnį, skatina apžiūrėti visas detales, o jūs norite, kad jūsų darbas būtų ilgiau apžiūrinėjamas ir ilgiau juo žavimasi.

*Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į šią schemą Pencil Lines:

Žalia spalva aš pažymėjau vizualų „S” formos takelį, kuriuo nužvelgiamas darbas. Pradedama nuo viršutinės lapo dalies, kurioje yra pavadinimas, judama prie pagrindinio taško, antraeilės nuotraukos ir galiausiai prie aprašymo.

Kitą kartą kurdami skrebuką paklauskite savęs: kurį elementą norite kad pastebėtų pirmiausia, kurį po to, kurį dar vėliau ir t.t. Šiame pavyzdyje stebėtojas susipažįsta su skrebuko tema perskaitęs pavadinimą, tada žvilgsnis krypsta į pagrindinę nuotrauką, tuomet į papildančią nuotrauką ir galiausiai perskaitomas aprašymas, kuris papasakoja visą istoriją – iš tiesų tai labai efektyvus žemėlapis.

11.  “Balta erdvė”/Tuščia erdvė . Šiuo atveju angliškame termine žodis “balta” reiškia ne spalvą. Taip vadinama tuščia lapo arba nuotraukos erdvė, neturinti detalių. Mintyse padalijusi skrebuką į keturias dalis, aš paprastai bent vieną ketvirtį stengiuosi palikti tuščiai erdvei. Ten jūs nerasite jokių papuošimų ar nuotraukų, tik pagrindo popierių. Tuščios erdvės naudojimas yra itin svarbus, nes leidžia žiūrovo akiai pailsėti nuo regimos informacijos.

12. Nelyginis skaičius yra gerai. Sugrupuokite mažesnius papuošimus į grupeles po 3 arba 5 vienetus. Turėtų būti mokslinis paaiškinimas, kodėl nelyginis skaičius yra estetiškai malonesnis mūsų akims, bet aš nenoriu būti per daug moksliška.

13. Suteikite lapo elementams pagrindą. Venkite atsitiktinio, išsklaidyto papuošimų ar nuotraukų išdėstymo. Atrodys, kad visi elementai plaukioja ant lapo, sukurdami vaizdinį chaosą.

Kiekvienas elementas turi turėti vaizdinę sąsają su kažkuo kitu lape. Panašūs arba susiję elementai turėtų būti išdėstyti netoli vienas kito. Kai detalės suburtos greta, mūsų akys jas mato kaip visumą, kas vizualiai ramina.

Pavyzdžiui, norėdami suteikti pagrindą nuotraukai, galite po ja patalpinti kraštelį, juostelę arba grupelę papuošimų.

14. Taisyklingas kvadratinis skrebukas nėra šiuolaikiška. Leiskite lapo detalėms uždengti arba išeiti iš lapo kraštų. Gali tekti pakirpti arba užlenkti popierius ar papuošimus palei kraštus, kad darbas įtilptų į įmautę, bet tokiu būdu suteiksite vaizdą, kad detalės tęsiasi už lapo perimetro ribų. Pavyzdžiui, šiame skrebuke („Here’s Looking at You Kid”) aš priklijavau burbulus ties lapo kraštais, taip susidaro iliuzija, jog jie sklando erdvėje.

Taip pat ir lapo pagrindo nedarykite vien kvadratinės formos. Išbandykite apvalios, iškarpytais pakraščiais ar kokios kitokios formos pagrindą. Paskutiniu metu skrebinimo priemonių gamintojai lyg blynų prikepė gražiausių karpinių formų, bet taip pat nepamirškite panaudoti daiktų, kuriuos randate namuose, pvz.: didelių pašto vokų, kartono dėžučių, skaidrių arba spalvotų acetato lapų (acetatas yra be rūgščių), audinių skiaučių ir panašiai. Beveik viskas gali tapti lapo pagrindu.

*Kitas dažnas būdas yra leisti detalėms išsikišti nenukerpant jų palei kraštą, bet vietoj to, nukerpant atitinkamo pločio juostelę iš kitos lapo pusės, taip, kad lapas išliktų 30cmx30cm formato ir tilptų į įmautę.

15. Tekstūra/struktūriškumas. Čia turimas omenyje skrebuko subjekto(-ų) „jutimas” ir paviršiaus kokybė. Iškilių elementų naudojimas yra vienas iš būdų pakviesti skaitytoją paliesti jūsų lapą ir apžiūrėti jį iš arčiau. Galbūt tai šališka mano nuomonė, bet aš tikrai mėgstu iškilius lapo sluoksnius. Trimačių elementų žavesys ir galimybė juos paliesti yra priežastis, dėl kurios aš negaliu pereiti prie grynai skaitmeninio skrebinimo. Nebūtina persistengti naudojant iškilius elementus norint suteikti darbeliui prieskonių. Nedidelė dozė iškilių elementų praturtins net minimalistinį, paprasto stiliaus skrebuką. Galbūt tiktų apsiūti kraštelį aplink lapo perimetrą, arba apie nuotraukas. Siuvimas palei linijas, kur popieriai susijungia taip pat leidžia sukurti smulkmeniškesnį, nušlifuotą vaizdą.

16. Įvairovė. Tai skirtingi elementai panaudoti jūsų kūrinyje. Įvairovė pasiekiama naudojant skirtingas medžiagas, formas, spalvas ir kitus elementus. Tokiu būdu stebėtojo akys turės daugiau į ką žiūrėti, ir todėl jis ilgiau užtruks apžiūrinėdamas jūsų lapą. Kaip sakoma: įvairovė yra gyvenimo prieskonis!

17. Pakartojimas. Kartokite medžiagas, spalvą, formas, papuošimus ir raštuotą popierių siekdami sukurti darnų darbelį. Paprastai, jeigu naudoju kažkokį elementą (popierių ar papuošimą) lapo viršutinėje dalyje, taip pat panaudoju tą elementą ir apatinėje lapo dalyje. Jeigu naudoju jį dešinėje pusėje, bandau naudoti tą patį elementą ir kairėje pusėje. Pakartojimas subalansuoja lapą.

18. Harmonija. Jūsų kūrinyje harmonija pasiekiama naudojant panašius elementus visame darbe. Harmonija yra pojūtis, kad viskas yra susiję ir skirtingiems elementams dera būti ant lapo. Pavyzdžiui, kuriamas senovinio stiliaus, stipriai pasendintas skrebukas, bet ant pusės lapo uždėjau labai modernų, ryškių spalvų, geometrinių raštų popierių. Harmonija prarandama, nes akys automatiškai pastebi, kad šie du stiliai nesiderina. Harmonijos antonimas – disharmonija (nedarna) efektyviai naudojama tose kūrinių temose, kuriomis siekiama prieštarauti esamai padėčiai arba socialinėms normoms.

19. Pusiausvyra. Tai stabilumo pojūtis jūsų lape. Pusiausvyra gali būti pasiekta kartojant tas pačias formas arba sukuriant lygų regimąjį svorį. Pavyzdžiui, šiame lapo eskize:

Ar pastebite, kaip didelę pagrindinę nuotrauką dešinėje lapo pusėje atsveria 3 mažesnių nuotraukų grupė ir aprašymo laukelis kairėje pusėje? Pusiausvyra pasiekiama didesnį objektą sujungiant su grupele mažesnių objektų, kurie užima beveik tiek pat ploto ant lapo.

20. Spalvos / tono svoris.

[Kitam pratimui viršuje, manykite, jog šios abi diagramos tai du 30cmx30cm skrebukai arba dviejų lapų darbelis.] Įsižiūrėkite, abejose diagramose, kuri lapo pusė – viršutinė ar apatinė – atrodo sunkesnė ir masyvesnė? Jeigu jūsų atsakymas buvo, kad juodoji pusė atrodo sunkesnė ir masyvesnė, tai jūs atsakėte teisingai.

Tamsesnės spalvos ir tonai atrodo masyvesni ir todėl sunkesni negu šviesios spalvos ir tonai.

Kaip šios žinios gali būti pritaikomos skrebinime?

Jeigu norite elementams ant lapo suteikti pagrindą, tai būtų prasmingiau naudoti tamsias spalvas ir visus, arba didžiąją dalį elementų dėlioti ant apatinės lapo pusės.

Ir priešingai, jeigu jūsų tikslas yra padaryti lapą lengvą su pakibusiomis nuotraukomis bei kitomis detalėmis, tai dėkite elementus viduryje arba viršutinėje lapo pusėje.

Pavyzdžiui, mano skrebuke „Kvaileliai“, pastebėkite, kaip nuotraukų ir papuošimų išdėstymas viršutinėje lapo dalyje suteikia vaizdą, kad jie kabo erdvėje (tokio efekto siekiau, kadangi skrebukas kosmine tema). Jeigu būčiau išdėliojusi elementus apatinėje dalyje, atrodytų, kad jie yra „prilipę prie žemės”.

21. Patikrinkite išrikiavimą. Išrikiavimas nurodo elementų išdėstymą lape. Jis gali būti simetriškas, asimetriškas, tvarkingas arba pakreiptas. Pavyzdžiui, skrebukas apie triukšmingą jūsų bamblį arba augintinį gerai atrodys nuotraukas bei pavadinimo raides pakreipus, o pagražinimus išdėsčius kiek nerūpestingai, nes jaunystė ir augintiniai siejasi su nerūpestinga energija.

Ir atvirkščiai, lape apie konservatyvų dėdę ministrą, labiau tinkamas tvarkingas elementų išdėstymas.

*Asimetrija ir pakreipti elementai išreiškia dinamišką energiją, jaunystę, nerūpestingumą ir neoficialumą. *Simetrija ir / arba tvarkingas elementų išdėstymas atskleidžia tvarką, stabilumą, patikimumą ir konservatyvumą.

Pavyzdžiui, šiame darbelyje, pavadintame „Mano herojus”, visus elementus lape aš pakreipiau, siekdama sudaryti dinamiškos Supermeno energijos įspūdį, jam kylant į dangų.

*Pakreiptos lapo detalės taip pat tinka daugybei kitų temų: vaikai ant sūpynių, pasivažinėjimas pramogų parke, sporto puslapiai, kūliais besivartantys vaikai… ir tai tik keletas idėjų.

22. Pavadinimai. Nėra jokios taisyklės, kuri teigtų, jog skrebukas turi būtinai turėti pavadinimą, pagaliau, kartais juk nuotrauka pasako daugiau nei tūkstantis žodžių. Vis dėlto, geras darbelio pavadinimas tai lyg geras knygos pavadinimas – paragina atsiversti ir perskaityti visą istoriją. Jeigu galėčiau duoti tik vieną patarimą, tai jis būtų toks: tegu jūsų pavadinimas sako kažką, kas NĖRA ir taip akivaizdu vien žiūrint į pačią nuotrauką. Pavyzdžiui, nuotraukoje mano močiutė fermoje, laikanti rankose vištą. Nuobodus pavadinimas: Močiutės višta. Geresnis pavadinimas būtų: Gyvenimo pamokos iš vištidės. Pirmasis pavadinimas yra perteklinis, nes jis pasako tai, kas matoma iš pačios nuotraukos. Antrasis pavadinimas įtraukia skaitytoją keldamas klausimus: „Kokiomis pamokomis ši pagyvenusi moteris gali pasidalinti su manimi? Ar ji užaugo fermoje augindama viščiukus?” Perskaitęs intriguojantį pavadinimą, žiūrovas, tikėtina, norės paskaityti ir aprašymą.

Puikus būdas sukurti įdomius pavadinimus yra žodžių žaismas. Taip pat, filmų ir dainų pavadinimai, dainų žodžiai puikiai tinka skrebinimo darbų pavadinimams, nes yra trumpi, protingi, patraukiantys dėmesį ir gerai atpažįstami.

23. Aprašymas. Dažniausia ši skrebo dalis labiausiai gąsdina skrebukes. Aš nuoširdžiai tikiu, kad jums nereikia būti geru rašytoju, kad sukurtumėte puikų aprašymą! Mano patarimas siekiant įveikti šią kliūtį – rašykite taip, kaip kalbate.

Ali Edwards, foto-žurnalistinio stiliaus skrebinimo propaguotoja, yra šio požiūrio pavyzdys. Ali aprašymai pilni jos naudojamų išsireiškimų, kaip: „OK”, „kietai”, „nuostabu!”

Kai jūs rašote taip, kaip kalbate, leidžiate skaitytojui pažinti tikrąją save: ar jūs kasdieniška, linksma, juokinga, ar rimtesnė. Aprašymas neturėtų tapti vieta, kur jūs demonstruojate savo platų žodyną (nebent, žinoma, jūs paprastai naudojate daug sudėtingų žodžių). Aš asmeniškai nenorėčiau, kad mano sūnūs, skaitydami jiems kurtus skrebukus sakytų: „Tai skamba lyg visai ne mama būtų rašiusi… Ji taip nekalba!” Norėčiau paskatinti jus būti tikroviškomis savo rašymo stiliumi. Jeigu naudojate žargoną ar kažkokius posakius, kuriuos tik jūsų šeima ar draugai supranta, naudokite juos savo aprašyme, kad jis atspindėtų tikrąją JUS.

Be to, kad daugumai žmonių sunku perteikti jausmus popieriuje, aš tikiu, jog dar viena priežastis, dėl kurios skrebukės nemėgsta aprašymų, yra ta, jog jos jaučiasi vertinamos skaitytojų. Iš tiesų, gramatikos mokytoja iš 4-os klasės čia nerašys pažymių už jūsų gramatiką. Tačiau, jeigu jūs teiksite savo darbą spaudai, turėtumėte patikrinti rašybą.

Jei rodyti aprašymą jums vis tiek nemalonu, parašykite raštelį arba laišką ir paslėpkite jį blogoje lapo pusėje. Arba padarykite kišenėlę/vokelį, į kurį įkištumėte kortelę su užrašu.

Mažai tikėtina, kad kiekviena nuotrauka ir/ar skrebukas išprovokuos gilų, jausmingą aprašymą. Vis tik, aš asmeniškai stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą tarp dekoratyvių puslapių su trumpučiu aprašymu ir tų, kurie leidžia papasakoti svarbias mūsų šeimos gyvenimo istorijas.

24. Kaip padaryti aprašymą prasmingesniu. Taigi, išsirinkote nuotrauką (-as), bet nežinote apie ką rašyti? Pavyzdžiui, tai atostogų nuotraukos – jūsų vaikų, žaidžiančių smėlyje, kadrai. Bendras ir paviršutiniškas aprašymas, kokį pamatytumėte lape ant skrebo žurnalo viršelio, būtų toks: „Judu taip smagiai žaidėte smėlyje”. Prasmingesniam aprašymui, pasvarstykite:

• Ar šioje vietoje atostogaujate tradiciškai kasmet, ar apsilankėte pirmą kartą?
• Jeigu jūsų vaikui tai pirmas kartas pajūryje, kaip jis reagavo pamatęs jūrą/vandenyną?
• Gal prieš nufotografuojant besišypsantį ir žaidžiantį smėlyje vaiką, jis visą valandą verkė, nes išsigando vandens? (paminėkite ir neigiamą reakciją)
• Gal taupėte ir mažinote kitas išlaidas visus metus, kad galėtumėte sau leisti šią kelionę?
• Palyginkite savo, kaip vaiko, atostogas su šeima ir dabartines atostogas su savo vaikais.

Tai tik galimas sąrašas idėjų, kurios suteiktų aprašymui daugiau prasmingumo. Prasmingumas visada slepiasi po akivaizdžia iš nuotraukų matoma informacija – žvelkite giliau!

25. Aprašymas: kuriuo asmeniu turėčiau rašyti?

Kuriuo asmeniu reikėtų rašyti aprašymuose? Tam nėra jokios taisyklės, tad aš pasidalinsiu, kas atrodo prasminga man (atkreipkite dėmesį, kad tai labai subjektyvi nuomonė).

• Rašymas pirmuoju asmeniu: įvardžio „aš” naudojimas. Įsivaizduokime, kad aš skrebinu šliaužiojančio kūdikėlio Adomo nuotrauką ir virš jo galvos nupieštame burbule parašau: „Jie net neįsivaizduoja, kokią netvarką padariau ten už kampo, cha cha!” Tai mažiausiai man patinkanti aprašymo forma, kai rašoma apie kitus žmones šalia manęs. Taip daroma prielaida, kad žinoma, ką subjektas galvoja arba jaučia (man tai primena e-prekybos reklamas, kuriose kūdikių judančios burnos įgarsinamos suaugusiųjų pokalbiais). Man taip tiesiog netinka
• Rašymas antruoju asmeniu: įvardžio „tu” naudojimas. Pavyzdžiui: Adomai, tu šliaužei aplink sofą, išsitepliojęs veiduką markeriu, ir vis dar išsišiepęs”. Toks aprašymas atitinka mano rašymo stilių, nes yra neoficialus ir atskleidžia mane kaip artimą mūsų šeimos įvykių stebėtoją. Man aprašymas – lyg laiškas tam žmogui. Todėl aš paprastai pradedu: „Adomai, tu darei tą ir tą…”
• Rašymas trečiuoju asmeniu: įvardžio „jis/ji” naudojimas. Pavyzdžiui, „Jis šliaužė aplink sofą su didžiule šypsena veide”. Tokia rašymo forma yra aprašomoji, dokumentinė. Rašymas trečiu arba antru asmeniu paverčia rašytoją stebėtoju ir faktų, veiklų ir veiksmų komentatoriumi. Nedaroma prielaida, kad žinoma, ką subjektas galvoja ar jaučia.

*Savo aprašymus visada rašau antruoju arba trečiuoju asmeniu.

26. Skrebo stiliai: Minimalistinis, Senovinis, Romantiškas-apskuręs, Laisvasis, Aprašomasis, ir kt.

27. Galono : kvortos : pintos taisyklė raštuoto popieriaus pasirinkimui.

Santykis 3:2:1, taip pat žinomas kaip galono: kvortos: pintos taisyklė, taikomas popieriaus raštų dydžiui, bet NE lape panaudoto popieriaus kiekiui (kaip aukščiau minėtas spalvų pusiausvyros santykis 3:2:1).

Stambaus rašto popierius suporuotas su vidutinio ir smulkaus rašo popieriais suteiks raštų įvairovės jausmą. [Raštuoto popieriaus nuotrauka viršuje, iš kairės į dešinę: stambus raštas (galonas), vidutinio stambumo raštas (kvorta), smulkus raštas (pinta).]

28. Patarimai dirbant su raštuotu popieriumi:

• Margo popieriaus raštų derinimas: jeigu naudosite popierius iš tos pačios kolekcijos arba gamintojo sudaryto rinkinio, jie tikrai derės. Raštuoti popieriai rinkiniuose būna iš karto suderinti ir parinkti taip, kad tiktų vienas prie kito. Jeigu derinate skirtingų rinkinių popierius, ieškokite tokių, kurie tarpusavyje turėtų bendrų spalvų.
• Išdrįskite naudoti stambaus rašto arba labai margus popierius. Norėdami, kad nuotraukos išsiskirtų iš tokio margo popieriaus, pirmiausia po jomis paklijuokite vienspalvį rėmelį arba akriliniais dažais nudažykite raštuoto popieriaus plotelį po nuotrauka.
• Norėdami sušvelninti dryžuoto popieriaus griežtumą, pagalvokite apie derinimą su taškuotu arba gėlėtu raštu.
• Iškirpkite raštuoto popieriaus motyvus ir panaudokite juos kaip papuošimus. Man dar patinka apibrėžti iškirptą motyvą ant storo kartono ir, iškirpus, suklijuoti juos kartu – gaunasi unikalus kartoninis akcentas.
• Jeigu raštuotas popierius yra dvipusis, užlenkite kraštelį taip, kad matytųsi abi popieriaus pusės ir pritvirtinkite susegikliu, vinukais, sagomis, arba prisiūkite.

29. Rekomenduojamos įsigyti knygos (patarimas iš knygų maniakės, turinčios daugiau meno ir rankdarbių knygų negu vietinė viešoji biblioteka

• Skrebinimo Life’s Little Moments, autorė Rebecca Sower. Ši knyga privertė mane įsimylėti skrebą. Rebekos stilius yra nesenstantis, netgi jeigu produktas gali būti nebemadingas. Ji turi žodžio dovaną ir rašo pačius prasmingiausius ir jausmingiausius aprašymus kiekvienai gyvenimo akimirkai. Autorė sufleruoja, kaip suteikti emocijų jūsų aprašymui. Šitą knygą aš perskaičiau daugybę kartų.
• Ali Edwards. Mano mėgstamiausi yra:

1.     A Designer’s Eye for Scrapbooking

2.     A Designer’s Eye 2 – Patterned Paper

3.     Life Artist

• Autumn Leaves Designing with… knygų serija. Nuostabios skrebukų kolekcijos akims paganyti. Išskyrus knygą „Designing with Recipe”, visos yra fenomenaliai nufotografuotos darbų galerijos su nedideliu kiekiu „žingsnis po žingsnio” instrukcijų arba visai be jų. Gal ir nelabai tinka pradedančiojo žinių lygiui, bet sukurti gražius skrebukus tikrai įkvėps bet ką!

30. Bendri patarimai skrebukėms:

• Išsaugokite į galvą atėjusias mintis ar idėjas tam metui, kai aplankys įkvėpimas. Aš turiu įkvėpimo aplanką, kuriame kolekcionuoju iškarpas, reklamas, įdomias technikas, kurias noriu išmėginti, užrašus ir eskizus galimiems skrebukams.
• Įsigykite dėžę *ephemera ir kitiems „šiukšlyčių” lobiams laikyti. Bilietų šaknelių, rūbų etikečių, butelių kamštelių, dovanų maišelių papuošimų ir pan. naudojimas yra puikus būdas sukurti individualų lapą. Be to, jūs kartu perdirbate atliekas!
• Jeigu esate pradedantysis, naudokitės paruoštais lapo šablonais, kurie garantuos gerą dizainą. Puikūs šablonų tinklalapiai: Pencil Lines ir Page Maps.
• Dalyvaukite internetiniuose konkursuose ir iššūkiuose. Jie visada mane įkvepia, nes suteikia konkretų atspirties tašką, apibrėždami aiškią temą arba medžiagų naudojimą. Jie taip pat priverčia mane išbandyti naujus skrebo formatus, stilius ir technikas. Čia pagrindinė nuoroda į visus skrebinimo iššūkius.
• Praplėskite žodžio „skrebinimas” apibrėžimą. Tai ne vien popieriaus kirpimas ir klijavimas, bet ir tos 15 minučių, praleistos siunčiant arba redaguojant nuotraukas, užsirašymas to, ką pasakė jūsų vaikščioti pradedantis kūdikis, kad vėliau galėtumėte panaudoti skrebukuose, taip pat ir naršymas po internetines skrebo galerijas ieškant įkvėpimo. Visa tai padeda užbaigti projektą. Aš nuoširdžiai tikiu 15 minučių, kaip impulso pradžiai, galia. Priežastis Nr.1, kodėl žmonės nepradeda skrebinti, yra „laiko stoka”. Skirdami vos 15 minučių per dieną, būsite labiau susikaupę, o pamatę rezultatus, iš inercijos stengsitės pilnai užbaigti darbą.
• Negalvokite, kad turite skrebinti visas nuotraukas, arba skrebinti jas chronologine seka. Šitaip skrebinimas taps įsipareigojimu, o ne malonumu. Aš skrebinu bet kurias nuotraukas, kurios tuo metu „kalbasi” su manimi ir maldauja, kad papasakočiau jų istoriją. Viską apsvarsčius, netgi jei ir skrebinu nuotraukas ne iš eilės, aš vis tiek pasakoju pilną mūsų gyvenimo istoriją. Ir turiu daug puslapių savo albume.
• Neverskite savęs apibrėžti savo skrebinimo stiliaus. Aš skrebinu nuo 2004 metų pabaigos, ir vis tiek nesu įvardinusi savo stiliaus. O gal ir turiu – eklektiškas
• Tikėkite, kad esate kūrybingas menininkas ir istorijų pasakotojas, ir jeigu ne jūsų skrebukai, jūsų istorija niekada nebūtų buvusi papasakota. Picasso pasakė: „Kiekvienas vaikas yra menininkas, problema yra kaip juo išlikti, kai mes užaugame”. Nepraraskite savo vidinio vaiko!
• Pasilinksminkite! Jeigu pradėsite galvoti, kad jūsų puslapiai „nepakankamai geri”, arba pasijusite užgožti priemonių ar dizaino pasirinkimo, grįžkite prie pagrindinio klausimo: „Kodėl aš skrebinu?” Skrebinimo prioritetų kelrodė žvaigždė man yra grįžimas paskaityti anksčiau minėtų knygų ir peržiūrėti ankstesnius darbus bei paklausti savęs: „Ar aš pakankamai papasakojau istoriją? Ar man vis dar smagu skrebinti?”
• Galiausiai, aš tikiu tuo, ką pirmoji straipsnio nuotrauka skelbia: „Mes esame pilni nuostabių idėjų!” Pradžia naujokams skrebinime gali būti labai bauginanti. Aš pamenu, kaip žiūrėdavau į kvapą gniaužiančius puslapius interneto galerijose ir gailėdavausi savęs, kad niekada nesugebėsiu pasiekti tokio lygio. Su metais ir didesne patirtimi, aš galiu skrebinti dekoratyvius puslapius, kuriais kadaise taip žavėjaus, bet dabar mano prioritetai pasikeitė: nuo gausiai dekoruotų darbų prie istorijos pasakojimo aprašomuoju, asmeniniu būdu. Suteikite erdvės savo skrebinimo idealams bei prioritetams keistis ir plėstis.

[*Ephemera= trumpalaikis; Vienkartiniai, sunaudojami daiktai (pavyz. bilietai, talonai, etiketės, butelių kamščiai).

***** ***** ***** *****

Dėmesio: Bet koks kūrinio (teksto ir / arba nuotraukos) originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus leidimo yra draudžiamas ir laikomas neteisėtu.