Dabar, kai sėdžiu namie ir rašau šias eilutes, smarkiai abejoju tuo, kad tikrai buvau Niujorke… Kodėl? Nes tai išties miestas legenda… Ir man sunku patikėti, kad aš mačiau savo akimis jo margumą, užuodžiau jo kvapus, kalbėjausi su jo gyventojais… Aš buvau Niujorke!

Niujorkas iš viršaus:

Be galo dėkoju Irmai ir jos vyrui už šią kelionę, nes tai buvo Irmos idėja, kurią jos vyras palaikė. Išties be šios kelionės susidaryčiau klaidingą, vienspalvį įspūdį apie JAV. Nes Ohio yra vienokia valstija (švari, erdvi, labai tvarkinga, tyli, rami, netgi idiliška), o Niujorkas – tai kitas Amerikos veidas (triukšmingas, niekada nemiegantis, visada murzinas, pulsuojantis, daugiaveidis). Kad Niujorkas smarkiai stiebiasi į dangų, žinojau (kas nežino?), bet kad jis dar ir skverbiaisi gilyn į žemę man, kaip ir Irmai, buvo pribloškianti naujiena – po žeme vyksta ne menkesnis judėjimas ir šurmulys nei ant žemės! Niujorkas – tai tikras žmonių skruzdėlynas!

Brodvėjus:

Kas mane nustebino, ko nesitikėjau Niujorke? Kai dar būdama Lietuvoje bandžiau save įsivaizduot Niujorke, maniau, kad jame pranyksiu, kad pasijusiu mažyte mažyte, veik nematoma, bet nutiko priešingai – ten žmonės, nors jų ten daugybė, vieni kitus mato, pastebi, kalbina. Tokiame skruzdėlyne, kur žmonės juda pirmyn, atgal ir skersai, kur net nekreipia dėmesio į raudoną šviesoforo šviesą, kur nuolat girdisi taxi ir sunkvežimių pyyyyyyyyyyyyyyyypsėjimai, tokiame mieste niekas nė karto neatsitrenkė man į petį, neužmynė ant kojos (tik vieną kartą gavau į akį kažkieno skėčiu ). Noriu pasakyt, kad Niujorke, kaip, ko gero ir visoj Amerikoj, žmonės yra mandagūs vieni kitiems ir pastebi vieni kitus.

Garsioj vietoj su garsios kavos puodeliu:

Niujorke labai sunku nusifotografuoti, kadangi prieš objektyvą nuolat šmėkščios svetimas veidas. Mes su Irma pozavom jos vyrui prie Lush parduotuvės gal 10 min., kol jis gaudė kadrą. Tą padaryti įmanoma tik per 2 sek., kuomet įsijungia raudona šviesoforo šviesa – tada trumpam pėsčiųjų srautas nurimsta, bet labai trumpam. Minėjau, kad Niujorke žmonės nepaiso raudonos. Neįprasta vietoj tradicinės žalios šviesos, leidžiančios eiti, matyti ant šviesoforo … baltą žmogeliuką…. ne žalią, bet baltą…

Niujorke gyventi nenorėčiau. Taip, jis kerintis, jis ypatingas. Jis pilnas veiksmo ir nuotykių. Taip, tam, kad kažką pamatytum, patirtum, nereikia toli ieškot ekstrymo – užtenka išeiti pasivaikščiuoti šio miesto gatvėmis… Ne, Niujorke gyventi nenorėčiau, nebent sutikčiau ten turėti butuką pakrantėj, kur galėčiau atvykti keliom dienom kaip koks Di Caprio.

Žinia, Niujorke vietos ne per daugiausiai, tad žmonės patogiai jaučiasi ir gyvendami ant stogo (už tokius stogus moka kosmines sumas):

Miestas didelis, bet įdomiausios vietos pasiekiamos ir pėsčiomis. Mes buvome su 2 Irmos mažyliais, todėl negalėjome daug keliauti, bet be vaikų per dieną būtų įmanoma daug pamatyti.

Manhetene, Čelsi rajonuose jokio privatumo – visų užeigų, parduotuvių, kirpyklų durys atviros arba stiklinės – eini gatve ir matai, kas ten darosi, ką kas veikia. Bet mes matėm ir kitą Niujorko veidą – prabangų, skaniai kvepiantį, su gražiai apsirengusiais liokajais, su parduotuvėmis, į kurias įeinant tau paduoda maišelį skėčiui, kad neprivarvintum lašų ant kilimų….

Amerikiečiai yra pamišę dėl brendų. Jie padarė kultą iš M&M saldainiukų. Niujorke buvom 3 aukštų parduotuvėj, kur M&M saldainiukai liejasi upeliais (prie sienų pritvirtinti kelių jardų skaidrūs vamzdžiai, iš kurių, paspaudus rankenėlę, byra saldainiukai…. įvairiausių spalvų…. Mus išbūrė M&M kompiuterinė būrėja Vos nesusigundžiau nusipirkti apatinių su M&M brendu (Amerikoj nejučiom ir gan greit pasiduoti masinei psichozei).

Na, gal pakaks mano įspūdžių. Ai, tiesa, dar paminėsiu, kad atgal į oro uostą mus vežė rusas taksistas iš Kijevo – priminė filmą “Brat”.
Niujorke – tik geltoni taxi:

Ups, meluoju… Yra dar ten juodų taxi… Linkoln, odinis salonas… Jie važinėja po miestą be skiriamųjų taxi ženklų… Žiauriai brangūs, exclusive…