Su visomis ScrapManijos skaitytojomis noriu pasidalinti džiugia žinia - šiuo metu aš svečiuojuosi pas Irmą! Jos namuose apsilankiau pirmą kartą ir apskritai Amerikoje esu pirmą kartą, todėl man ši kelionė yra visom prasmėm ypatinga. Su Irma mes labai susidraugavome bendraudamos virtualiai ir štai pagaliau atėjo ta akimirka, kai mes susitikome realiai. Galiu jums, merginos, pasakyti, kad Irma yra lygiai tokia, kokia atrodo nuotraukose. Todėl man nesunku buvo atpažinti ją oro uoste, kai ji atvyko manęs pasitikti. Nors rašau šį straipsnį sėdėdama jos namuose prie jos kompiuterio, bet jos šiuo metu nėra kambaryje, tad nauduodamasi proga noriu jums visoms papletkinti, kad ji puikiai kalba lietuviškai (su žaviu amerikietišku akcentu), yra labai svetinga, draugiška ir linksma. Ir jos šeima yra labai graži, o namučiai jaukūs. Irma mane apgyvendino savo skreb’oazėj - įsisleido mane į savo skreb’rojų. Čia aš susipažinau su garsiu Pifu ir jis man mielai sutiko užleisti savo patogią sofkutę.

Ką mes pirmiausia nuveikėm? Aplankėm skreb’parduotuves, bet dar ne visas. Desertui pasilikau Joann. Man patekus į skreb’parduotuvę net žadą atėmė - tiek gėrių, toooooks pasirinkimas ir viskas bent dvigubai pigiau negu LT. Gaila, visko negaliu pasiimti su savimi…. Bet jeigu mane netyčia uždarytų parduotuvėj nakčiai, manau, to net nepastebėčiau ir iki ryto klaidžiuočiau tarp gausybės lentynų…

Kalbant šiaip apie įspūdžius, kuriuos sukelia šalis, noriu pasakyti, kad labiausiai krenta į akis Amerikos masteliai - turiu omeny, kad čia labai daug erdvės,  gatvės plačios, atstumai tarp gyvenamųjų rajonų, tarp gyvenamųjų namų ir parduotuvių yra labai dideli. Amerika atrodo labai plati, erdvi, didinga. Man tai labai patiko. Aišku, ne visur, bet bent jau Irmos miestelis yra labai švarus - susidaro nuomonė, kad amerikiečiai yra samoningesni už lietuvius. Mačiau tik vieną purviną mašiną, ir tą mačiau greitkelyje, o šiaip net treileriai yra išblizginti, visų kabinos skirtingų spalvų. Pasijutau tarsi kokiam kompiuteriniam žaidime - viskas nauja, tvarkinga, švaru.

Vakar su visa Irmos šeima buvom nuvykę prie Niagaros krioklių.

Grožis nenusakomas… Mes plaukėm laiveliu, kuris mus nuplukdė į patį krioklių epicentrą - aplinkui tyško vanduo, skraidė žuvėdros, o prieš pat savo nosis matėm nedidukę, bet tikrą vaivorykštę. Kriokliai krenta į upę iš tokio aukščio, kad būdamas viršuje visu kūnu pajunti gamtos didingumą, svaiginantį didingumą… Ir oras pasitaikė puikus - čia šiuo metu tikra Bobų vasara. Prie Niagaros sutikome įvairiausių tautų, girdėjau ir rusų kalbą. Lietuvių nesutikome, užtat lifto darbuotojas (šmaikštuolis negras) sužinojęs, kad aš iš Lietuvos pažėrė lietuviškų žodelių: “Labas”, “liftas”, “aukštas”, “žemyn”, “ačiū”, “Viso gero”. Tas negras, reikia paminėti, kalba įvairiom kalbom, net kiniečių.

Kol kas tiek įspūdžių. Mūsų dar laukia kelionė lėktuvu į Niujorką. Būsiu laiminga galėdama pasidalinti su jumis įspūdžiaisir iš tos kelionės.