Skrebinimas ‘Vintage’- senesnių nuotraukų…diskusija
Gavau komentarą skirtą mano neperseniausiam skrebui: “Bitininko Dukra” kuris privertė susimastyti ir ragino mane užmegzti diskusiją šia tema…
[cituoju]
Man tik vienas dalykas nepatinka. Cia apskritai as kalbu, kai naudojama senos nuotraukos, tikraja to zodzio prasme. Man pvz asmeniskai senos, mano mazos ar seimos nuotraukos su skrebu visiskai neasociuojasi! Tai yra seniena, relikvija, kai apie toki dalyka kaip skrepa mes net girdeje nebuvom. Geriau jau jos tegul nuotr. albume guli pacios vienos graziai ’surusiuotos’. Bet cia tik mano nuomone ir man tai ‘jauciasi’.
Garbingai nesutinku 
bet įdomu būtų išgirsti ir kitų nuomonę.
Pirmiausia kodėl netinka senos nuotraukos šiuolaikiniame skrebo darbely? Tiesa kad tais laikais nebuvo tokio hobio–’skrebas/scrapbooking’ ar tam priemonių; Bet juk dabar yra begalybė medžiagų šiam hobiui ir norint pritaikyti senas nuotraukas prie tam tikro istorinio etapo galima popierius ir detales sendinti kad efektas būtų lyg skrebas ištrauktas iš močiutės skrynelės po 100 m.
Šiek tiek apie skrebo istoriją; Skrebas nėra šiuolaikinė sensacija…žymus amerikiečių autorius Markas Tvenas buvo vienas iš pirmųjų vyriškių užsiimti skrebu. Keliaudamas jis mėgdavo aprašyti savo kelionės įspūdžius, papiešti gamtovaizdžius, albumo puslapiuose priklijuoti džiovintas gėles, sėklas; aprašyti savo rašomas knygas, įvertinti vietinius spektaklius bei priklijuoti teatro bilietus . 1872 m. jis gavo patentą pirmam skrebo albumui kuriame puslapiai jau buvo paruošti sausų klijų juostelėm. 1901, bent 57 skirtingų albumų asortimentas jau buvo parduodamas…tai buvo tik vienintelis jo “atradimas” už kurį jis užsidirbo.
Toliau, Viktorianos epocha pasižymi skrebu. Tais laikais moterys mėgdavo panaudoti tapetus, atvirukų paveiksliukus, prabangias juosteles, ir visa kitą ką mes dabar skaitome “romantišku” stilium.
Taigi….kad LT mūsų laikais žodis “skrebas” neegzistavo, nereiškia kad jo nebuvo, ir kad tai nedera panaudoti senas, tarybinių laikų nuotraukas skrebo darbeliuose
Kas liečia mano darbelį Bitininko Dukra, tai daug kam galbūt atrodo nedera toks spalvingas fonas prie senos juodai baltos nuotraukos. Pasiteisinimui teigiu kad šis darbelis buvo įkvėptas mano šiltų, spalvingų vasaros prisiminimų kaime. Skirtumas tame kad nebandžiau atkūrti būtent tą dieną ar momentą užfiksuotą nuotraukoj (rudenio šaltą dieną), o labiau pavaizduoti šiltas asociacijas–tai vienas mielas prisiminimas susijąs su mano tėvu.
Jeigu skrebinčiau močiutės nuotraukas nuo 1918 m. tada pasirinkčiau tamsesnį koloritą ir bandyčiau tiksliai atkartoti tą laikotarpį. Esminis skirtumas: Bitininko Dukra= jausmų/asmeniškas skrebas, Močiutės ‘vintage’ skrebas=ištikimas istorijos laikotarpiui.
Šis tas apie meną ir kūrybos procesą. Skrebinu jau nuo 2004m. Iki šiol daug kas pasikeitė–pagrinde kaip aš įvertinu skrebą ir aplamai meną. Anksčiau menas man buvo sinonimiška su realizmu -t.y visa tai kas nutapyta realistiniu stiliu -”foto-realistiniu”. Dabar mano požiūris subrendo; Labiau domiuosi abstraktais, metaforais, simbolizmu. Labai domiuosi darbais kurie iš pirmo žvilgsnio sukelia “Nu čia dabar!!!” iššaukos reakciją. Meno darbai kurie laikosi visuomenės [ar savo pačios] nustatytų parametrų, retai tampa žymiais, įdomiais, ar vertais diskusijos. Dabar bandau skrebinti laisvai, nesuvaržytai, ir tame procese klausti save “o kodėl ne?”…vž, išbandyti viską nors iš pirmo žvilgnio man atrodytų kad netinka, negalima, ar taip nedaroma
Jeigu Jum baisu sugadinti originalias, vieninteles senovines nuotraukas juk šiais laikais technologija mum leidžia jas skenuoti ir atspausdinti, kopijuotim karpyti. Šią nuotrauką “Bitininko Dukra” aš skenavau ir atspausdinau ant skaidrės, o originalas bus panaudojamas galbūt kitame darbelyje apie mano vaikystę kaime. Jau keliuose skrebo darbuose esu panaudojus tą pačia nuotrauką bet visai kitokia tema.
Nesugebėčiau savo vaikystės nuotraukas laikyti dėžėj tik retam pavartymui. Man toks mentalitetas kad senos nuotraukos -’relikvija’, kad tai jau praėjęs etapas kuris seniai užmirštas labai aprobojantis. Juk pradžia mūsų gyvenimo- mūsų vaikystė, šeima, aplinka – labai įtakoja ir mus lipdo į žmogų kuris esame dabar.
Savos vaikystės nuotraukų aš mažai turiu, bet vaikystei ir LT aš nešioju savyje labai didelę nostalgiją. Pastebiu kad daug mano dabartinės asmenybės ir savybių įtakota vaikystės. Pavyz. man bitės asocijuojasi su vasarom kaime ir tėvu…dėl to manau man patinka bičių motyvai rūbuose, rankinėse, ir netgi kosmetikos brenduose (pavyz.mano mėgiamam Burt’s Bees).
Seniai žaviuosi Ali Edwards skrebo darbais. Ji puikiausiai sujungia šią tarp-generacinę terpę; Dažnai Ali mėgsta skrebinti savo pačios kūdikio ar vyro nuotraukas ir palyginti su savo vaikų nuotraukom…akivaizdžiai tada matosi panašumai bei skirtumai. Arba skrebinti vaikystės foto su savo sesute ir šalia pridėti šiuolaikines nuotraukas su savo sese. Aprašymai visada pažymi gyvenimo permainas, panašumus, skirtumus nuo tada iki šiol. To ir aš siekiu–pavaizduoti kad nors tarp generacijų didelis skirtumas ar laikotarpis–visvien ta pati gyslelė mus visus jungia.
Labai norėčiau užvesti diskusiją šia tema, tad laukiu komentarų
September 3rd, 2009 at 2:27 pm
Pirmiausiai nesuprantu kaip galima nuotraukas skirstyti – senos nuotraukos ir šiandienos nuotraukos ? – “Senos netinka skrebui …”
Ir dabartinės kažkada taps senomis, jeigu skrebinimo tempai netaps greitesni, nei blynų kepimas pusryčiams …
Visiškai nesutinku su prieš tai išsakyta nuomone ir mielai greitai parodysiu darbelį su nuotraukomis darytomis 1932 m. Viskas priklauso nuo pasirinkto skrebinimo stiliaus.
Čia tik mano, gal šiek tiek kategoriška nuomonė.
September 3rd, 2009 at 2:39 pm
as svajoju suscrapint albuma seimos istorijos.. seneliu, tevu, savo vaikystes.. jau isivaizduoju kaip malonu butu toki albuma tureti… man laaaabai grazu scrapintos “senos” nuotraukos, vienintelis dalykas kuris neramina yra jas sugadinti savo netobulu scrapinimu, taip kad dar auginu save iki to
September 3rd, 2009 at 2:53 pm
September 3rd, 2009 at 4:52 pm
Na taip, suprantu apie ka tu kalbi.
Tai buvo tik mano asmenine nuomone ir prasome nepriimti to asmeniskai!
Man nera gaila naudoti senas nuotraukas, tiesiog, man jos yra brangios ir galbut grazios vien savimi, uz tai kokios yra. Mintimis, jausmais, sirdimi – nekyla ju apipavidalinti skrepe. Gal del to, kad viskas buvo labai seniai, atgyventa ir as asmeniskai apie joki skrepa tuo metu nebuvau girdejus, del to ir nesinori ju dekoruoti, mano nuomone, gal net gadinti!
Gal cia toks pats jausmas kaip tarkim traukti kokia tai mamos mergautine suknele ir nesioti. Arba, kad ir ‘imti’ kazka is mano vaikystes ir ‘itraukti’ i dabartini gyvenima. Vienam tai labai patiktu, kitam – ne. O gal as tiesiog nemegstu senienu?
September 3rd, 2009 at 5:53 pm
as irgi noreciau pasisakyti
tikrai nemanau, kad senas nuotraukas reikia laikyti albume 
juk nuotraukos, nesvarbu, kelintu metu jos butu – vistiek prisiminimas. nes nuotrauka ir yra daroma, prisiminimam, tai kodel butent naujas, spalvotas nuotraukas tinka deti i scrapbooking`o darbelius, o senu nespalvotu negalima? juk tuos darbelius ir darot prisiminimam, tik, kad jie butu grazesni 
pavartykit kareiviu nuotrauku albumus, kurie tarnavo pries 25-30 metu. as viena diena varciau savo tecio albuma 
kiek visokiu uzrasu, iskarpu priklijuota, kiek fraziu ar citatu prirasyta… o salia nespalvotos nuotraukos 
taigi, nuotrauku skirstyti i senas ar naujas tinkamas scrapbooking`ui negalima 
September 3rd, 2009 at 6:37 pm
Lotta23,
Asmeniškai nepriėmiau
Tavo komentarą labai net vertinu–daug labiau negu kas būtų parašę “kaip gražu”. Patinka man diskusijos, išvadų darymas, skonio bei stilių aptarinėjimas.
Skrebas yra viena sfera kur nėra vieno teisingo kelio…tad nenorėčiau kad kas pagalvotų kad užviriau diskusiją surasti bendraminčių ar kad aš būčiau teisinga o kiti nesutinkantys ne.
Mano viena brangi draugė irgi jų nemėgstanti kadangi jai asociacija su skurdu ir sunkiais laikais.
Manau pataikei paskutiniu sakiniu–galbūt nepalaikai ar nemėgsti senienų
Man atvirkščiai, senienos sukelia nostalgija paprastesniems laikams, tada kada kruopštus rankų darbas matydavosi ne tik rankdarbiuose bet ir architektūroj, aprangoj. Neperseniausiai nusipirkau antikvarą- spausdinimo mašinėlę ir ji man labai brangi; Žinau kad priklausė kareiviui…kyla įvairiausios mintys: kokio turinio laiškus ta mašinėlė spausdino? kam? Antikvaruose įskiepyta istorija, lygtai tų laikų “siela”.
MB atvirkščiai priešprieša–jį veža viskas kas nauja ir modernu–man visa tai be sielos ir tuščia- tas masiškai gamintas “fabričnas” modernus stilius…nemėgstu.
Tad Skrebe nėra taisyklių…skrebink taip kaip tavo asmeniškas skonis diktuoja.
Pasikartosiu, bet jei baugu naudoti originalus dėl galimybės sugadinti, naudokite kopijas…tada galima eksperimentuoti technika kiek širdis geidžia
Nelabai suprantu tik kodėl nedera įtraukti ką nors iš vaikystės į dabartinį gyvenima? Ar vaikystė visai neįtakoja dabartinio gyvenimo?…kodėl taip atskirta lygtai koks nemalonus prisiminimas, ar šeimos bėda paslėpta giliai giliai spintoj?
Gal cia toks pats jausmas kaip tarkim traukti kokia tai mamos mergautine suknele ir nesioti.
Daug kas nešioja…tam ir egzistuoja “vintage” rūbų shopai
…dabar JAV užėjus vintage rūbų manija.
Nemažai esu girdėjus atsiliepimų kad pavyz. dukros turinčios močiutės ar mamos vestuvinę suknelę nešioja savom vestuvėm, arba jei netelpa, tai siuvėja panaudoja siuknelės dalis pasiūti šiuolaikinei nuotakai suknelę iš šeimos antikvaro. JAV siūloma paslauga net kad po suknelės chem. išvalymo, suknelę “archyvuotų” būsimom kartom. Mano bendradarbė savo mamos vestuvinę suknelę dėvėjo kadangi jos tėvai jai yra pavyz. kokių santuokų pati norėtų…ir jai tai jos “laimės” talismanas
September 4th, 2009 at 1:17 am
na kodel gi netinka, gal Lietuvoj anksciau ir nevadino niekas to scrap, bet buvo tokia meno rusis kaip koliazas ir iki siol yra. tarp kitko yra namuose mamos albumas, kuris gal ir neimantriai bet siek tiek paskrepintas. juk anksciau nuotraukas klijuodavo i tokius albumus, kur kieti lapai perskirti plonu popieriuku, albumai daznai iristi budavo oda ar tekstile. nuotraukas klijuodavo ivairiais kampukais. pas mama dar visokiu atminimu prirasyta prie nuotrauku. tai kuo ne skrepas. Zinoma lipduku nera nei kniedziu nei stampuku, bet esme ta pati. Ir jei su siuolaikinem priemonem galima pabrezti tos seniai buvusios akimirkos nuotaika tai puiku.
September 4th, 2009 at 5:12 am
Taip, cia yra visiskas zmogaus asmeninis pasirinkimas. Vienam grazu/patinka/norisi – kitam ne. Ir nepadaro nei vieno, nei kito zmogaus del to blogu
September 4th, 2009 at 5:12 am
Daug ko zmones nedarydavo anksciau, bet iki dabar vertina, pritaiko sioms dienoms ir pan. Antraip, kaipgi butu su antikvaru. Antikvariniai baldai irgi niekad nestovejo sakykim silikatiniu plytu statytuose namuose.
Man asmeniskai skrapo visa ideja ir yra tame, kad senas, su praeitim susijusias foto iskelti i dienos sviesa, atgaminti prisiminimus ir pan. Tos nuotraukos tiek vertingos, kad butent jas reikia forminti, dekoruoti, reminti, nes tuomet nebuvo digital kameru, nebuvo prikepta tu nuotrauku simtai. Kam reikia,kad tos foto trunytu albumuose, juk daugelyje albumu jos tikrai trunyja.Jas reikia vertinti ir tai vienas is budu jas “pazymeti”.
September 4th, 2009 at 5:15 am
Kas liecia kareiviskus albumus. Maciau pas Linute jos vyro armijos albuma- tai buvo sioks toks skrapas. Atknisau, kad ir mano tetis savo albuma ismargino visokiais paisiukais, uzrasais. Likau suzaveta. Tikros skrapo uzuomazgos jau buvo anais laikais!!!
September 5th, 2009 at 8:49 am
Aš manau, požiūris į tinkamas ar netinkamas nuotraukas skrepinimui priklauso nuo požiūrio į patį skrepą. Jeigu jį suvokiam kaip prisiminimų atgaivinimu, kaupimu ir pan, tuomet, manau, ir senos nuotraukos atrodo priimtinos. O jeigu skrepas mums kaip tam tikro tarpsnio mada, šių laikų hobis – tuomet nesinori imti senų, nes jos ne dabarties akimirkos.
September 6th, 2009 at 4:34 pm
Aš iš dalies suprantu Lottą, kadangi žiūrint į Irmos skrebuką “Bitininko dukra” gali rastis abejonės, jog tokia sena ir tamsi nuotrauka nedera prie palyginus ryškaus ir modernaus skrebuko. Tačiau Irma puikiai paaiškino, kodėl pasirinko būtent šią nuotrauką šiam skrebukui. Nes ji skrebino ne tai, kas užfiksuota nuotraukoje, o tai, ką jai nuotrauka kalba. T.y. ji skrebino savo jausmus, emocijas, asociacijas, savo prisiminimus, kurie kyla bežiūrint į tą seną nuotrauką.
Sakau, kad iš dalies suprantu Lottą, nes pati niekad negalvojau, kad man kada kils noras skrebinti senas, tarybines nuotraukas, kurių turiu visą krūvelę. Aš visad mėgdavau jas žiūrinėti, bet niekad nekildavo mintis “kažką su jom padaryti”.
Apie skrebą aš sužinojau iš neto ieškodama informacijos apie tai, kaip įdomiau dekoruoti kūdikio albumą. Nes būtent su vaiko nuotraukomis aš norėjau “kažką padaryti”, nenorėjau tiesiog sudėti jas į albumą. Tačiau keista, likimo ironija – mano pirmasis skrebukas yra sukurtas būtent su sena mano vaikystės nuotrauka, o ne su šiuolaikiška vaiko nuotrauka. Neplanuotai skrebinau nuotrauką, kurioje aš esu maža mergytė, išsigandusi fotoobjektyvo, kuris mane užklupo besigardžiuojant saldžiuoju arbūzu… Tačiau skrebukas visai ne apie tai. Ne apie tarybinius laikus, ne apie arbūzą, ne apie drovią mergytę ir žmones, kurie tą akimirką buvo šalia. Mano skrebas gavosi visai ne apie tą dieną. Skrebinau ne tai, ką mačiau nuotraukoje, o tai, apie ką man asmeniškai ta nuotrauka kalba. Skrebinau apie savo mamą, jos laiškus man, apie mudviejų likimą… Ir nors nuotrauka spalvota, ryški (nes daryta ne tarybinės Lietuvos fotolaboratorijoje, – mane nufotografavo mano mamos teta, atskridusi iš JAV), pats skrebukas gavosi liūdnas, prigesintos žalios ir pilkos spalvų…
Tiesa yra ta, kad viskas priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio į skrebą, nuo to, kaip kiekvienas asmeniškai suvokiam ir priimam skrebą. Man skrebas yra emocijų, jausmų ir prisiminimų, kuriuos sukelia nuotraukos, materiali išraiška. Tuomet darosi nesvarbu, kokią nuotrauką skrebinti – naują ar seną. Tikrai ne visas senas nuotraukas norėčiau skrebinti. Visgi dauguma jų taip ir liks nepaliestos. Ir, keista, bet aš net nenoriu jų dėti į albumą. Jos tiesiog guli krūvelėj ir man taip tinka. Bet yra tokių senų nuotraukų, kurias būtinai noriu skrebinti ir tokiu būdu papasakoti savo dukrytei apie tai, ką aš išgyvenau, ką žinojau, kas ir kada nutiko mūsų šeimoje.
Neseniai MB pasiėmė iš giminių nerealių nuotraukų, kurios būtų pražuvusios, nes nebuvo vertinamos. Nuotraukos yra 100 metų senumo! O jų kokybė daug geresnė už šiuolaikines, nes jų gamyboje buvo naudojamas sidabras. Kokios jos įdomios, gražios, nors ir labai senos. Be to, turi specifinį kvapą, būdingą seniems daiktams (o aš šio kvapo negaliu pakęst). Bet man net netrukdė tas kvapas ir aš su didžiuliu susidomėjimu tyrinėjau kartu su MB kiekvieną nuotrauką. Ir nors ten užfiksuoti man absoliučiai svetimi žmonės, atsirado viena nuotrauka, kurią noriu skrebinti. Tai MB giminaitės nuotrauka. Atradau, kad jos veidas turi labai daug bendrų bruožų su MB ir mūsų dukrytės veido bruožais. Noriu sukurti vieną skrebuką su 3 skirtingų kartų nuotraukom: 90 metų, 30 metų ir 3 metų senumo.
September 6th, 2009 at 4:36 pm
Prirašiau ne mažiau nei pati Irma – diskusijos autorė. Ups…
Tikiuosi, turėsit kantrybės perskaityti… 
September 7th, 2009 at 1:31 am
Aiva, turėjau kantrybės perskaityti
Ir, kaip ir pati rašiau, visiškai Tau pritariu – viskas priklauso nuo požiūrio į skrebą 
ps. Smalsu būtų paskui pamatyti Tavo skrebuką su trim kartom
Ir aš galvoje jau dėlioju tokį skrebuką 
September 7th, 2009 at 5:59 am
Dėkui už kantrybę, Miele
Tiesą sakant, tai aš tau pritariu, o ne tu man – čia aš apie tai, kad viskas labai priklauso nuo požiūrio į skrebą. Aš prieš rašydama komentarą perskaičiau visų merginų komentarus.
O dėl skrebuko su 3 kartom siūlau varžybas, kokias mėgdavau vaikystėje.
Jeigu tu padarai pirma ir mums parodai, aš tau išsiunčiu mažą dovanėlę. O jei aš padarau ir parodau pirma, tu man išsiunti dovanėlę. Kertam rankomis? 
September 8th, 2009 at 2:11 am
Varžybos man patinka
Aš irgi noriu ….
September 8th, 2009 at 2:15 am
varžybos sakot….hmmm? gal man padaryti konkursą tema- kelių generacijų skrebas?
September 8th, 2009 at 2:21 am
Super, tada nereikės man šį vakarą naktinėt … Norėčiau dirbt pagal planą: pirmiausiai konkursui “Gyvenimo mokykla”, o paskui galima ir kelių kartų skrebą sumąstyti neskubant
September 8th, 2009 at 2:29 am
Ok, taip ir padarysiu tada…sekantis konkursas bus “Kelių Kartų skrebas”.
Turiu labai man brangias močiutės nuotraukas iš JAV (ji ir esa priežastis kodėl mes atvykom čia), bet niekaip nesugebu skrebinti kadangi jaučiu kad tiksliai turiu papasakoti jos visą istoriją kuri ant tiek intriguojanti kad būtų galima Holivudui filmą neblogą pastatyti…jaučiu nepilnavertiškumo jausmą…kad ne taip pateiksiu istoriją ar banaliai
September 10th, 2009 at 10:09 pm
OK, gera mintis palikti šią užduotį konkursui! Gal šį kartą aš pagaliau susikaupsiu ir nebevėluosiu priduot darbelį?